Čia rasite tai, ko ieškote:

Straipsniai

NT ekspertė pasakoja: jauni žmonės bėga iš didmiesčių į rajonus, nes pavargo nuo didelių kainų, nuolatinio skubėjimo ir nesveikos aplinkos

2020-09-14

Kur gyventi geriau: didmiestyje, kur daug galimybių, ar mažame miestelyje, kur gerokai žemesnis pragyvenimo lygis? Nekilnojamojo turto specialistė sako, kad nedidelius miestus, miestelius ir kaimus lydi daug nepagrįstų mitų.

Daugiau nei 22 metus NT sektoriuje dirbanti Renata Boguševičienė, NT agentūros „Renatos namai“ vadovė, siūlanti NT objektus bene visame Aukštaitijos regione (Utenos, Ignalinos, Anykščių, Zarasų, Molėtų, Ukmergės, Rokiškio, Kelmės, Radviliškio, Šiaulių rajonuose) sako, kad šiandien labai keičiasi žmonių požiūris į gyvenamąją vietą. Pasak jos, vis daugiau jaunimo sugrįžta ir sugrįš į rajonus.


„Manau, kad jaunimas veržiasi į didmiesčius, tačiau vidutinio amžiaus žmonės – pasilieka nedideliuose miesteliuose, nes jie suvokia neįtikėtiną jų pranašumą. Jei kalbame apie nekilnojamąjį turtą, svarbiausias pranašumas yra kaina. Nors, pavyzdžiui, pačios statybos kaina tiek sostinėje, tiek rajoniniame mieste yra panaši, mažame miestelyje nusipirkti nekilnojamąjį turtą yra pigiau. Tai nulemia nedidelė paties sklypo kaina. Pavyzdžiui, Utenos priemiestyje galiam rasti sklypų, kurių vieno aro kaina tesiekia 400–500 eurų.

Maži miestai vilioja galimybe gyventi ne taip susispaudus

Jei Vilniuje ar Kaune surasti gerą, erdvų sklypą – sudėtinga užduotis. Mažuose miesteliuose tai padaryti daug paprasčiau. Namas Kupiškyje Vytauto g. 32 000 EUR „Standartiškai mano klientai nori nuo 15 iki 30 arų, apie ką Vilniuje ar Kaune būtų sunku ir pasvajoti. Kuo arčiau centro, arčiau sostinės – tuo tos kainos didesnės. Pavyzdžiui, Vilniuje vien už sklypą sumokėsite tiek, kiek mažame miestelyje už tą sumą ir namą pasistatysite“, – sako ekspertė ir pastebi, kad šie metai NT sektoriuje atnešė ypač daug pokyčių.

Karantinas parodė, kad keli mėnesiai, praleisti bute, gali virsti iššūkiu visai šeimai. Daugelis suprato, kad dirbti galime visur, o sėdėjimas biuruose reikalingas labiau socialinių ryšių palaikymui, o ne darbo našumui didinimui. Kaip R. Boguševičienė pasakojo anksčiau, dar pavasarį daugelis pradėjo ne tik svajoti, tačiau ir įgyvendinti nuotolinio darbo viziją, būnant kažkur miškuose, sodyboje. Tai, pasak jos, paskatino ir sodybų renesansą.


Tvaraus gyvenimo vizija – tikrai ne tarp didmiesčių automobilių spūsčių

Nedideli miesteliai patrauklūs tiems, kam svarbu gyventi ekologiškai. Čia daug paprasčiau rasti šviežio, naminio maisto, užtenka užsukti į turgelius. Oras – taip pat švaresnis. „Lietuvos miesteliai – labai arti gamtos, juose labai žalia, gražu. Ne paslaptis – ne vienas jų apsuptas ir ežerais. Pavyzdžiui, jei Vilniaus mieste iki kokio tvenkinio – dvidešimt ir daugiau kilometrų, Anykščiuose – nuo tolimiausio miesto taško iki Šventosios upės ne daugiau dviejų kilometrų“, – sako ekspertė ir priduria, kad net ir automobilis juose nėra būtinybė.

„Čia puikiai visur, kur reikia, galima nueiti pėsčiomis. Pasivaikščiojimas tokiuose miesteliuose greitai tampa įpročiu ar net pramoga. Pavyzdžiui, Utenos miesto skersmuo – vos 5 kilometrai. Vilniečiai tik gali pasvajoti, kad jų atvykimas į darbą užtruktų nuo 5 iki 15 minučių, o rajonuose – tai įprasta. Kokie to privalumai? Ogi sutaupytas laikas. Žmonės gali daugiau laiko skirti sau, savo šeimai. Lėčiau pusryčiauti, greičiau vakare susitikti su savais, o ne skaičiuoti valandas, praleistas automobilyje, kamščiuose.“


Savame krašte būti pranašu daug paprasčiau

Ekspertė pabrėžia, kad mažuose miesteliuose labai stipri socialinė komunikacija. Juose labai tamprūs ryšiai tarp žmonių, kas kuria bendruomeniškumo jausmą.

„Žmonės čia vieni kitus bent kartą ar du yra matę. Sociumo palaikymas leidžia tobulėti, kurti, lengviau save realizuoti. Pavyzdžiui, nedideliuose miesteliuose pati aplinka labai entuziastingai, noriai priima naujas idėjas. Žmonės netgi laukia, skatina naujovių atsiradimą. Jauniems žmonės, turintiems idėjų, „parako“, noro – daug paprasčiau startuoti su naujais verslais. Labai tikėtina, kad miestelėnai tave palaikys. O kas tu su savo idėjomis esi didmiestyje? Tik vienas iš daugelio, ir tą savo vietą po saule prasiskinti yra gerokai sunkiau.“

Kiekvienas mažas miestelis gali pasigirti ir kultūriniu savo išskirtinumu. Pasak pašnekovės, tai irgi formuoja to krašto charakterį, suteikia jam žavesio, o tie, kas renkasi, kur „pasprukti“ iš didmiesčio, tai turėtų įvertinti.


Anykščiai – labai literatūriškas miestas. Iš čia kilo daug poetų, dainininkų, kitų menininkų. Molėtai – mąstančių žmonių kraštas, kai su molėtiškiais bendrauji, visada žinai, kad turėsi gilų, prasmingą pokalbį. Ignalinos gyventojai – sumišusios kultūros žmonės, čia gyvena ir turinčių lenkiško, ir baltarusiško, ir rusiško kraujo. To krašto žmonės, mano akimis, labai komunikabilūs. Ne kartą kartojau, kad Utena ir jos gyventojai išsiskiria savo verslumu. Čia kiekviena babytė kažką pardavinėja. Šiame mieste daug gyvybės, naujienų, jaunų žmonių. Pati čia gyvenu jau beveik dvidešimt metų ir tik čia atvykusi supratau, kad reikės čia mokytis verslumo. Vietiniai Ignalinoje net nesivargina rakinti namų, užremia lazdele ir išeina. Tai, manau, labai saugus miestas.“

Kodėl jauni žmonės veržiasi į didelius miestus?

Visgi, tendencijos rodo, kad rajoninių gyventojų skaičiai mažėja, nes jauni žmonės linkę ne tik išvažiuoti mokytis, studijuoti į užsienį ar Lietuvos didmiesčius, tačiau neretai ten ir „nusėda“. Kas juos skatina palikti savo gimtines?

„Aš manau, kad kol žmogus jaunas, jis negali įvertinti to, ką turi. Bet juk neretas atvejis būna ir toks, kad jaunimas kelis metus pabūna didmiestyje ir grįžta į tuos savo miestelius. Studijų metais tų ryšių su savo gimtine nenutraukia. Manau, kad iš senų laikų dar yra stereotipai, kad man visada kažkas kažką turi duoti. Net statistika rodo, kad Lietuvoje visiškai sąmoningų žmonių yra vos trys procentai. Kol žmogus tik ieško, kas jam ir ką duos, o ne pats kuria, atranda, ką dirbti, tai jis ir bėga į tą didesnį miestą, nes mano, kad ten didesnė galimybė kažką gauti“, – mintimis dalinasi R. Boguševičienė.


Vienur – gyvena, kitur – dirba

Specialistė pabrėžia, kad visa daugiau žmonių sąmoningai vengia tankiai apgyvendintų vietovių ir renkasi miestus, miestelius, kuriuose lengviau kvėpuoti pilnais plaučiais, tačiau dirba ir karjeros prasme save įprasmina didmiesčiuose. 

„Pavyzdžiui, tokiame mieste kaip Utena nėra net ir nedarbo bėdos. Čia yra stambiųjų įmonių, kurios priima nemažai žmonių. Žvelgiant į Lietuvos komunikacijas, lengva pasiekiamumą tarp miestų, vis daugiau žmonių derina tai tokį modelį: dirba viename mieste, o gyvena visai kitame. Iš Molėtų, Utenos važinėti į darbą Vilniuje – nieko nestebinanti praktika. Juk sostinėje kartais žmonės ne ką trumpiau važiuoja į savo namus, esančius priemiestyje, kol įveikia visus kamščius.“

Pašnekovė pastebi, kad mažame miestelyje – žemesnis pragyvenimo lygis: „Butų nuoma, nekilnojamojo turto kaina, daug nemokamų, pačios gamtos suteiktų pramogų. Pastebėjau, kad net tose pačiose parduotuvėse kainos yra žemesnės nei didmiesčiuose“.

Žmonės nori ne tik sveikiau maitinti, bet ir sveikiau gyventi

Didėjanti žmonių išmonė, žinios ir lengviau prieina informacija, pasak R. Boguševičienės, nulėmė labai svarbų dalyką – didėjanti žmonių sąmoningumą dėl savęs ir savo gyvenimo būdo:

„Žmogus visa daugiau galvoja ne tik apie tai, ką valgo, nes jau suvokia, kad tai, ką dedi į save, toks ir esi, tačiau ir atsigręžė į tai, kaip ir kur gyvena. Tokiu būdu pradeda keistis ir pati aplinka. Žmonės pavargo nuo pastovaus nuovargio, įtampos. Kiek pati būnu Vilniuje, matau, kad čia ramybės mažai. Visi kažkur skuba, lekia, žandikauliai sukąsti, įtampos lygis labai aukštas. Miesteliuose kitaip. Sutiktieji tau šypsosi, jie turi laiko pasikalbėti, pasisveikinti, nes jie tai sau gali leisti.“

NT ekspertė pastabi vis daugiau klientų, atvykstančių iš didmiesčių ir ieškančių namo, sodybos nedideliame miestelyje ar net kaime. Visgi, juos bene visada domina esminis klausimas – ar geras toje vietovėje interneto ryšys. R. Boguševičienė sako, kad tai rodo dar vieną demografinę tendencija – dirbti nuotoliniu būdu.

„Nuotoliniu būdu dirbti yra patogu, malonu ir tai nauja šių dienų tendencija. Moksliniai tyrimai netgi rodo, kad žmogus ten, kur gerai jaučiasi, yra atsipalaidavęs, o, tikėtina, kad tai ir yra namų aplinka, per tą patį laiką gali nudirbti kelis kartus daugiau darbų. Įmonių vadovai tai suvokia, tad vis mažiau egzistuoja privalomas darbas iš biuro tų sričių specialistams, kuriems tas fizinis buvimas vietoje nėra būtina. Šiandien daugelyje sričių užtenka kompiuterio, telefono ir gero interneto ryšio, kad tu galėtum dirbti ir viduryje miško sodyboje, ir kaime, kažkur nuošaliai nuo didžiųjų miestų.“

Dar viena tendencija, kurią pastebi nekilnojamojo turto agentūros „Renatos namai“ vadovė, – įmonių persikėlimas į mažesnius miestus:


„Net verslai keliasi į rajonus. Ši tendencija paremta elementaria logika – lėšų sutaupymu. Didmiestyje net ir verslo patalpų atveju labai sunku būti pastebėtam, o net ir nedideles pajamas generuojantys nedidelių miestelių gyventojai yra gerbiami, vertinami, laukiami. Miestelių savivaldybės labiau linkusios paskatinti, paremti tuos verslus, kurie žada inovacijas, naudą vietiniams. Pavyzdžiui, Utenoje yra ne vienas investuotojas, verslininkas, kuris nėra vietinis.“

Mažas miestas – daug palankesnis atžaloms auginti

Rajonuose išnyksta ir tam tikros švietimo sistemą didmiesčiuose kamuojančios problemos. Pasak pašnekovės, jaunos šeimos neretai būtent dėl vaikų, jų gerovės grįžta į savo gimtuosius miestus ir miestelius.

„Jei Vilniuje ar Kaune jaunoms šeimoms iškyla reali finansinė bėda dėl to, kad jie negauna valstybinių darželių, mažuose miesteliuose tokios problemos nėra. Čia ne tik visiems yra galimybė vaikus išleisti į valstybines ugdymo įstaigas, tačiau viskas čia pat, nereikia sukti galvos dėl vaikų kasdienio vežiojimo. Net ir tas pats santykis su mokytojais, kurie yra labai svarbi dalis vaikų ugdyme, emociniame lavinime, visai kitoks. Paprastai, miestelių mokyklose ir klasių ar darželių grupių yra mažiau, jos nėra perpildytos. Taip tiek darželinukai, tiek moksleiviai gauna daugiau asmeninio dėmesio“, – mažų miestų privalumus vardija pašnekovė.


Kurti savo ūkį – šių laikų tendencija

Atsiranda vis daugiau sodybų gyventojų, kurie savo veiklas ir įvaldytus amatus paverčia nedideliais versliukais. R. Boguševičienė pastebi, kad pastaruoju metu žmonės gręžiasi į gamtą ir joje ieško galimybių pragyventi bei realizuoti save.

„Mažuose miesteliuose visi yra laukiami. Naujas žmogus – tai naujiena, kuri suteikiama teigiamai. Jau treji–ketveri metai pastebime, kad jauni žmonės labai pradėjo domėtis amatais, ūkininkavimu. Nedideli versliukai, kurie gimta savame ūkyje, savo namų aplinkoje, mano nuomone, viena iš ryškių tendencijų, ko nori šiuolaikinis žmogus“, – sako didelę patirtį NT sektoriuje turinti specialistė.

NT ekspertė pasakoja, kad neseniai į jų įmonę kreipėsi žmogus, turintis gerą verslo idėją – auginti vynuoges. Pasak jos, klientas konkrečiai dairėsi žemės sklypo Rytų Aukštaitijoje, jam buvo svarbu, koks žemės pralaidumas, koks dirvožemis, jo rūgštingumas.


„Dar vieni mano klientai sukūrė braškių ūkį. Pirko vieno hektaro sklypą ir pradėjo savo šeimos versliuką. Kitas pavyzdys – moteris įsigijo sodybą su dideliu plotu pievos, mat sugalvojo rinkti ir realizuoti žoleles. Esame pardavę ir sodybą, kuri buvo panaudota žirgų veisimui“, – nedidelių versliukų sėkmės istorijas rajonuose pasakoja „Renatos namai“ vadovė.


Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/partnerio-turinys/bustas/nt-eksperte-pasakoja-jauni-zmones-bega-is-didmiesciu-i-rajonus-nes-pavargo-nuo-dideliu-kainu-nuolatinio-skubejimo-ir-nesveikos-aplinkos.d?id=85216673

Lietuviai suskubo pirkti sodybas: NT ekspertė pasakoja, ką gausite už 10, o ką už 100 tūkst. eurų

2020-04-09

Atšilus orams ne vienas lietuvis pradeda dairytis sodybos. Šis pavasaris – ypatingas šio nekilnojamojo turto (NT) sektoriaus pirkimų augimo metas. Šalį kaustantis karantinas tautiečiams priminė, kad sava sodyba – ir saugiausia vieta izoliacijai, ir galimybė turėti savo poilsio oazę, ir vertės neprarandanti investicija.
Jau daugiau nei 22 metus NT sektoriuje dirbanti Renata Boguševičienė, NT agentūros „Renatos namai“ vadovė, siūlanti NT objektus bene visame Aukštaitijos regione (Utenos, Ignalinos, Anykščių, Zarasų, Molėtų, Ukmergės, Rokiškio rajonuose) sako, kad šiomis savaitėmis jaučiasi didesnis susidomėjimas sodais, sodybomis, žemės sklypais. Pasak ekspertės, tokias tendencijas diktuoja dabartinė situacija, privertusi žmones atsigręžti į gamtą, ieškoti saugaus prieglobsčio, norintiems poilsį, pramogas atrasti savo kieme ir nebūti priklausomiems nuo kažko kito. 

Mitas, kad sava sodyba – neįperkama prabanga 

Nors butų sektoriuje dirbantys NT specialistai sako, kad pandemija sukėlė stabtelėjimą iki tol tik augusioje rinkoje, visgi paklausa didėja kitoje NT nišoje – antrojo būsto įsigijimo. Gyventojai suskubo domėtis sodais, sodybomis, esančiuose mažesniuose Lietuvos miestuose, jų pakraščiuose ar net visai atokiai: kaimuose, kaimeliuose, vienkiemiuose.
Visgi, visuomenėje gajus mitas, kad sodyba – tik turtingųjų reikalas. NT turtą jau trečią dešimtį pardavinėjanti N. Boguševičienė sako, kad ir dabar dar galima rasti sodybą, apsuptą miškais, ežerais. Viskas priklauso nuo žmonių poreikių ir galimybių, mat kainos svyruoja nuo 5 tūkst. iki kelių šimtų tūkstančių eurų.


Jeigu apleista sodybėlė, apaugusi krūmais, reikalaujanti didelio aplinkos sutvarkymo, net ir gana pirkėjų mėgstamuose, Utenos ar Molėtų rajonuose, gali kainuoti iki 10 tūkst. eurų. Tačiau, jei sklypas su tiesiogine ežero pakrante, kainos net gana apleistų sodybų prasideda nuo 45 tūkst. eurų. Jei aplinka ir pastatas sutvarkyti, paruošti kokybiškam gyvenimui – gali kainuoti ir 100 tūkst. eurų ar daugiau. Visgi, kai kurie linkę pirkti tik žemės sklypus ir patys tvarkytis, statytis sodybą. Dažnu atveju tai žmonės, kurie turi ribotą kiekį pinigų, tačiau planuoja taupyti ir neskubant vykdyti statybas“, – sako „Renatos namai“ vadovė.
R. Boguševičienė siūlo užsukti į www.renatosnamai.lt, kur galima rasti ne vieną puikų sodybos variantą, laukiantį būsimų pirkėjų. „Pavyzdžiui, turime labai gražią sodybėlę Papliaušio kaime, Ignalinos rajone: nuostabi vieta, gamtos apsuptyje, greta bitininkystės muziejaus, pušynas, kalva, už kelių šimtų metrų stūkso ežerai, o kaina vos 18 tūkst. eurų“, – konkretų pavyzdį pateikia ekspertė.


Kiekvienas rajonas – savaip unikalus ir gražus

Kokia specifika išsiskiria kiekvienas Aukštaitijos rajonas, garsėjantis miškingumu ir ežeringumu? Molėtai – labai greitai pasiekiami iš Vilniaus, todėl juose jaučiasi sostinės kultūra ir gyvenimo būdas. Šį rajoną jau seniai pamėgo sostinės gyventojai, norintys turėti savo gamtos oazę tolėliau nuo miesto šurmulio. Anykščiai – itin literatūriški, šį rajoną renkasi žmonės, linkę į menus. Ignalina – patraukia savo paprastumu, čia išlikęs senųjų žmonių pasitikėjimas, bendruomeniškumas.

„Vietiniai Ignalinoje net nesivargina rakinti namų, užremia lazdele ir išeina. Tai, manau, labai saugus miestas. Čia labai nuoširdūs žmonės. Utenos rajono gyventojai – neparastai verslūs. Aš kartais pajuokauju, kad čia net močiutė turguje „suka biznį“. Taip pat – tai palankus, laimingas miestas jaunoms šeimoms su vaikais. Trys ežerai ir keturi parkai vien pačiame mieste. Gal kažkuo susijęs ir istorinis kontekstas, mat karaliui Mindaugui 1261 m. savo laiške paminėjus Utenoje stovėjusią medinę pilį, laiško data tapo oficialia Utenos gimimo diena (ši data įamžinta prie Vyžuonos upelio pastatytame dideliame akmenyje su iškalta pasaga). Greta monumento esanti žvaigždė simbolizuoja laimę – gal todėl Utena laikoma laimingiausiu Lietuvos miestu“, – tiek kultūrinio, tiek istorinio konteksto įtaką tam tikrų rajonų ypatingumui pabrėžia R. Boguševičienė.


Karantinas atvėrė akis: geriausia kaukė – nuosava sodyba

Ketvirtą savaitę trunkantis karantinas daugeliui tapo itin sudėtingas ne tik dėl gausybės kitų pokyčių, tačiau ir dėl izoliacijos. Jei nuosavus namus turintys gali kasdien jėgas atgauti gryname ore, privačiose žaidimų aikštelėse vaikams nedraudžiama žaisti, o, įsikūrę atokiau, dargi gali mėgautis gamtos teikiama atgaiva, butų gyventojų vienintelė galimybė pasidžiaugti pavasariniais spinduliais – balkonas. Pasak psichologų, žmonėms šis laikotarpis emociškai labai sudėtingas.

„Japonai aprašė „miško maudynes“ – be telefono bent valandą pabūti gamtoje, pakvėpuoti grynu oru, pravėdinti mintis. Turintiems sodą ar sodybą užmiestyje – tai kasdieninė galimybė. Žmonės šiuo, karantininiu, laikotarpiu pastebi ir daugelį kitų privalumų. Nėra jokių laiptinių, nereikalingų ir pavojingų kontaktų, galima visiškai izoliuotis. Net istoriniai Lietuvos įvykiai parodė, kad nors buvo ir karas, ir pokario laikotarpis, ir didžiosios krizės, tačiau žmonės visada turėjo, ką veikti savoje sodyboje: darbų, rūpesčių, mėgstamos veiklos, tad jiems nebuvo kada vien galvoti apie to meto problemas. Tai nereiškia, kad jie nepatyrė vargo, sunkumų, tačiau pas juos jautėsi sąmoningas, šviesus požiūris. Kas dabar nutinka dažnam, karantiną jau kelias savaites leidžiančiam tarp keturių buto sienų? Žmonės neturi, ką veikti, o tai veda link labai blogų dalykų, susikoncentravimo į bėdas. Pažvelkite į mūsų senolius. Koks šviesus jų mąstymas, kaip išlaikytas racionalumas, ramybė. Kodėl? Jie tiesiog visada turėjo, ką veikti savo žemės plotelyje“, – apie dabartines realijas svarsto NT rinkos ekspertė.


Rajonuose įsikuria vis daugiau verslių žmonių 

Atsiranda vis daugiau sodybų gyventojų, kurie savo veiklas ir įvaldytus amatus paverčia nedideliais versliukais. R. Boguševičienė pastebi, kad pastaruoju metu žmonės gręžiasi į gamtą ir joje ieško galimybių pragyventi bei realizuoti save. 

„Štai ir mūsų, Utenos, apskrityje vis dažniau išgirstu apie tokius versliukus. Vieni sukūrė kanapių ūkį, kiti augina linus ir gamina aliejų, žinau ir levandų ūkį, kuris, atrodytų, toks specifinis, bet sėkmingai funkcionuoja. Vis dažniau pastebime, kad žmonės grįžtą į natūralumą, o kartu ir susikuria sau darbo vietą bei pragyvenimo šaltinį. Aš manau, kad dabartinė situacija suteikia progą žmonėms, kurie jaučiasi „suspausti“ mieste ir jiems atsibodo tas nuolatinis bėgimas. Tai galimybė lengvai pereiti arčiau gamtos, grįžti į savo gimtuosius miestelius, imtis šeimos verslo“, – teigiamus pokyčius pastebi pašnekovė. 

Ji pasakoja, kad šiuo metu Utenos rajone pardavinėja 8 ha sklypą su dideliu tvenkiniu: „Prašau – žuviveisos verslo idėja jau ir pamėtėta. Kas nori kažką kurti su žemės ūkiu – irgi turime variantų. Štai Zarasų rajone parduodamas 50 ha ekologinis ūkis, idealiai tinkantis žemės ūkio plėtrai įgyvendinti. Visgi, visko esmė – turėti gerą idėją“.

NT ekspertė pasakoja, kad neseniai į jų įmonę kreipėsi žmogus, taip pat turintis gerą verslo idėją – auginti vynuoges. Pasak jos, klientas konkrečiai dairėsi žemės sklypo Rytų Aukštaitijoje, jam buvo svarbu, koks žemės pralaidumas, koks dirvožemis, jo rūgštingumas.


„Dar vieni mano klientai sukūrė braškių ūkį. Pirko vieno hektaro sklypą ir pradėjo savo šeimos versliuką. Kitas pavyzdys – moteris įsigijo sodybą su dideliu plotu pievos, mat sugalvojo rinkti ir realizuoti žoleles. Esame pardavę ir sodybą, kuri buvo panaudota žirgų veisimui“, – nedidelių versliukų sėkmės istorijas pasakoja „Renatos namai“ vadovė. 

Sodyba – ir geriausias kurortas, ir planas senatvei

NT ekspertė sako, kad jei šiandien turite santaupų, kurias norite investuoti į nekilnojamąjį turtą, ji visgi pataria dairyti sodybos, o ne buto ar sodo. Kodėl? „Vienas iš mano magistro studijų objektų buvo konkretūs NT segmentai, kurie stipriausiai atsilaiko prieš visas krizes ar ekonominius nuosmukius. Tyrimai parodė, kad stabiliausia lieka sodybų kaina“, – patirtimi dalinasi NT agentūros vadovė. 

R. Boguševičienė pastebi, kad pirkimai ir „judėjimas“ NT rinkoje Aukštaitijos regione pastaruosius metus buvo tolygus. Žmonės aktyviausiai sodybų ieško pavasarį, rudenį, didesnis aktyvumas jaučiasi ir prieš Kalėdas, kai dalis kraštiečių grįžta Į Lietuva žiemos šventėms. 

„Ne vienas mano klientas – jauna šeima, ieškanti būdų pabėgti nuo miesto šurmulio, norinčių atsigręžti į natūralumą, siekiantys sveikesnės aplinkos sau ir vaikams.“

Ekspertė pastebi, kad yra ir tokia klientų dalis, kurie, nors dirba užsienyje, tačiau nori įsigyti sodybą Lietuvoje: „Jie kartas nuo karto grįžta, po truputėlį tvarkosi tą savo turtą, į jį investuoja ir planuoja kažkada čia oriai sutikti senatvę. Kiti grįžta iškart su planu, kokią naudą jam atneš tas sklypas ar sodyba? Pavyzdžiui, sugalvoja auginti uogas, nes būtent tokiame ūkyje patys dirbo Anglijoje, viską išmoko, perprato ir mato viziją, kaip tapti ūkininkais Lietuvoje“.

NT rinkoje daug metų dirbanti moteris drąsiai sako: „Vienkiemis – saugiau nei kaukė. Sodyba yra ir savotiškas garantas, kad jei tau gyvenime kažkas nepasiseks, tu neteksi darbo, pajamų, visada turėsi savo sodybą, kuri padės sukurti kažką naujo, suteiks poilsį, hobius, leis prasimaitinti, o gal net ir taps galimybe susikurti sau naują darbo vietą“. Pasak jos, dėl to šiuo, karantininiu laikotarpiu, ne tik išaugo sodybų nuomos poreikis, tačiau žmonės daug aktyviau domisi ir jų įsigijimu. 


Saugi apžiūra sodybų pirkimų nestabdo

„Renatos namai“ greitai prisitaikė prie esamos situacijos ir užtikrina saugias paslaugas, susijusias su nekilnojamojo turto apžiūra bei reikalingų dokumentų tvarkymu.

„Jei norite apžiūrėti sodybas, namus, žemės sklypus ar kitą turtą savarankiškai – pateikiame parduodamo objekto adresą ir koordinates. Apie klientų apsilankymą informuojame objektų savininkus, kad žmonės galėtų saugiai ir ramiai viską apžiūrėti. Jei yra poreikis patekti į pageidaujamo objekto vidų – atrakiname duris. Aptarnaujantis vadybininkas dėvi medicininę kaukę, pirštines ir laikosi 5 metrų atstumo. Kitiems klientams tas objektas aprodomas tik po savaitės, praėjus saugiam laikotarpiui po paskutinio žmonių apsilankymo“, – apie sprendimus, kad darbai nesustotų, pasakoja R. Boguševičienė ir priduria, kad visos sutarys pasirašomos irgi nuotoliniu būdu.


Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/partnerio-turinys/miestai/lietuviai-suskubo-pirkti-sodybas-nt-eksperte-pasakoja-ka-gausite-uz-10-o-ka-uz-100-tukst-euru.d?id=83991537

Čia rasite tai, ko ieškote:


+370 605 32452

renatosnamai@inbox.lt